Kai dienos slinks iš lėto,
Kai naktys
Apmąstymuos skandins,
Sudėkime į atminties lobyną
Priešus ir draugus.
Ir artimiausius žmones
Sudėkime kartu,
Nes buvo tai –
Toks prieštaringas ir brangus
Gyvenimas mums skirtas.
Ir nesvarbu, kas buvom mes.
Mes buvom žmonės,
Gyvenantys vienoj epochoj.
Mums buvo skirta
Džiaugtis ir liūdėti,
Nekęsti ir mylėti,
Kristi ir pakilti....
Kai gimėme, lemtis įdėjo
Mums į širdį kelrodę
Likimo žvaigždę, o gal sielą...
Kai rekviem skambės, 
Išskris į dangų ji
Ir beribėje erdvėje
Sušvis nauja žvaigždė.