Ten, kur upės
Savo vandenis
Plukdo į rytus,
Ten, kur saulė į Lietuvą
Padysnio atbrenda rūkais,
Stovi prie kelio bakūžė,
Iš kurios į gyvenimą
Aš išėjau.
Po tėviškę klajodamas vėjas
Gal prisimena kartais mane –
Prisimena, kaip bridom
Per šėlstančią pūgą,
Kaip ežero per audrą
Bandėm įveikti bangas...
Dabar jau kitas
Gyvenimo tarpsnis.
Jaunystė į brandą
Seniai iškeista,
Bet kartais apima noras
Sugrįžti ten,
Kur prie kelio stovi bakūžė,
Ir išėjus į pūgą
Susigrumti su vėju,
Ir ežero per audrą
Įveikti bangas,
Išgirsti, kaip upės,
Pasitikdamos saulę,
Rytais medituoja,
Ir pajusti,
Kaip žemė gimtoji –
Lyg motina
Paklydėlį sūnų –
Prisiminimų
Apgobia skraiste...

Iš balto marmuro
Iškaltas moters siluetas –
Grakščios linijos,
Akinantis baltumas.
Atrodo, ji pakils,
Nužengs
Nuo postamento
Ir eis per žemę,
Aistros ir geidulingo
Žavesio pilna.
Seniai į amžinybę
Jau išėjo
Sukūręs nemirtingą
Kūrinį kūrėjas
Ir moteris,
Marmure iškalta,
Bet amžiams liko
Įamžinta
Pilna aistros
Žavi akimirka
Ir nemirtingas
Moters grožis.

Rasos ašara.
Lietaus lašas.
Vandens gurkšnis.
Rankos, rieškučiomis
Iš gyvybės šaltinio
Semiančios vandenį,
Paglosto gimusio
Vaiko galvą,
Palydi į gyvenimą,
Apkabina mylimą,
Akis amžinybei
Užmerkia,
Lūpas,
Kuždančias „sudie“,
Suvilgo...
Rasos ašara –
Vandens lašas – 
Gyvybės pradžia
Ir pabaiga:
Gėlei, medžiui,
Paukščiui, žmogui,
Žemei...

Tavęs nebus
Prie Kūčių stalo, mama,
Ir nesusėsim mes – 
Rimti, išdidūs,
Kaip vaikystėje –
Iš tėvo rankų
Kalėdaičio švento laukdami.
Ištarę „amen“,  jūsų lūpos
Nesukalbės
Šventos maldos.
Visi išėjome, palikę
Tėviškės jaukius namus.
Jūs – į kapus,
Mes – vis dar miname
Gyvenimo
Painius kelius.
Bet aš prie Kūčių stalo
Prisiminsiu Jus
Ir sukalbėsiu
Šventos,
Gerokai primirštos
Maldos žodžius.

Atleiski man, gimtoji žeme,
Už mišką iškirstą,
Už lauką nesuartą,
Už tuščią kaimą,
Už kryžių, griūvantį prie kelio,
Už žiburėlį, degantį kapuose.
Atleiski man, gimtoji žeme,
Už tuštumą ir vienišumą...
Išėjo žmonės.
Išėjo vienkiemiai ir kaimai.
Tušti laukai ir trobos.
Seniai neskamba čia jaunų
Žmonių laimingas juokas.
Tik vieniši senoliai
Prisimena laikus, kai kaimas
Gyvybės buvo pilnas,
Kai dainos veržės iš krūtinių,
Kaip artėjant audrai
Baugiai ošė miškas
Ir gaudė ežeras speiguotą naktį.
Atleiski man, gimtoji žeme,
Už tuštumą, kuri
Lyg Andromedos ūkas
Apgobia tave.

Neverta?
O gal verta? 
Prisiminti
Gyvenančius,
Prisiminti
Išėjusius.
Neverta.
O gal verta? 
Į praeitį sugrįžti,
Kad dabartis
Įgautų
Naują prasmę.

Nei praeities,
Nei ateities –
Tik dabartis, įamžinta
Mylimos moters
Šypsenoj,
Džiaugsmo
Ir liūdesio ašaroj...
Išbučiuosiu tave,
Kad širdyje
Išsaugočiau
Dabartį,
Išsaugočiau
Meilę,
Kuri niekada
Netaps praeitimi.

Nuo žodžių užgaulių
Ne veidrodžiai –
Dangus suskyla.
Ir plaukia debesys
Paranojiškai pikti,
Į mūsų sielas nerimo
Lietumi lydami...
Prieš žodį užgaulų,
Piktą tardami,
Pakelkime akis į dangų,
Kur šviečia saulė,
Žvaigždės,
Kur plaukia
Debesys balti
Lyg šviesios mintys.
Sustokime laiku,
Prieš žodį tardami
Užgaulų...

Medžiai,
Vėjo supami,
Per dieną pavargo.
Ir dabar 
Į nakties žvaigždėtą
Dangų žvelgdami,
Lyg šunyčiai
Lekuoja.
Gera, kai žinai,
Kad esi laukiamas.
Užmigdami
Pasimelskime
Už tuos, kuriuos
Mylime...

Lijo, nulijo...
Ne lietaus upokšniai,
Mano dienos
Ir metai
Bėgo, nubėgo.
Stoviu     
Po laiko lietumi
Ir džiaugiuosi
Gyvenimu, 
Meile... 

Nemigo naktį

Gimęs eilėraštis

Lyg angelas skrenda.

Siunčiu tau savo
Angelą sargą –
Nemigo naktį
Gimusį eilėraštį,
Kad saugotų
Tave ir meilę.
Mus supantis pasaulis
Šią naktį buvo
Sutvertas meilei...
Atleisk mums, Dieve,
Už meilę, gimusią
Iš nemigo naktį
Parašyto eilėraščio.

Rugių guboj
Pasaulis mažas,
Bet duonos kvapas
Pažįstamas gerai...
Į tėviškę sugrįžęs
Dažnai prisimenu,
Kaip vaikystėje
Lietuj lyjant
Slėpėmės
Rugių guboj...
Dabar pasaulis
Didelis, beribis,
Bet kartais
Lietuj lyjant
Pasislėpti norisi
Rugių guboj,
Kurios, deja,
Jau nebėra...

Ne puolęs
Angelas esu.
Esu vis ieškantis
Savęs žmogus.
Ne nuodėmių
Našta, o metai
Slegia vis labiau.
Nesimeldžiu,
Neatgailauju,
Bet gyvenu.
Gyvenu su meile
Širdyje
Ir vilties žvaigžde
Danguje.

Kai esi tu toli,
Kai manęs negirdi,
Aš kalbuosi
Su tavim mintimis.
Kai esi tu toli,
Aš žiūriu į tave
Žvaigždėmis.
Kai esi tu toli
Ir manęs nejauti,
Prie tavęs aš sapne
Priglundu...
Kai esi tu šalia,
Aš kalbu su tavim,
Aš žiūriu į tave
Ir džiaugiuosi tavo
Švelniu artumu.
Ar esi tu toli,
Ar esi tu šalia,
Mūsų meilė
Visur lydi mus...

Kartais apima
Valiūkiškas noras
Laiko naštą numetus
Nubėgti gimtinės laukais,
Pasitikti tekančią saulę,
Įdienojus prisėsti
Paunksmėj beržų,
Vakarais klausytis
Paukščių giesmių
Ir ošiančio miško choralų,
Naktimis skaičiuoti
Rugpjūčio žvaigždes....
Palikę gimtuosius namus
Ir tėviškes savo,
Teisę nors akimirkai
Trumpai sugrįžti
Pasiliekam visi...
Ar sugrįžtam?

Kai žemė skęsta
Ryto rūkuose,
Širdis dainuoja meilę.
Kai įkvepi giliai
Rytmečio gaivaus nektaro,
Į kūną, sielą džiaugsmo
Plūsteli banga
Ir pajunti ryto
Elegišką ramybę
Ir sakralumą
Bundančios gamtos.
Ir tam sakraliniam laike
Suklupę prie saulės
Tekančios altoriaus,
Mes gimtinei,
Gyvenimui ir meilei
Kalbame maldas.

Kasdienybės rutinoje
Lyg ugnikalnio lavoje
Sudega žodžiai ir mintys,
Sudega jausmai ir laikas.
Skauda, kai vėjas
Praeitį virš laukų išbarsto.
Tik ar verta
Išbarstyti tai, ką jau turi...
Kai laiko lieka
Vis mažiau, ieškokime
Kasdienybėje šviesos.

Vienišas žmogus.
Vienišas medis.
Vienišas paukštis.
Vieniša mintis.
Vieniša meilė.
Vieniša ašara,
Skruostu riedanti...
Kiek daug vienišumo
Žemėje, kur žmogus
Ieško žmogaus,
Kur širdis
Ieško širdies,
Kur siela ieško
Artimos sielos.