Bridau per pūgą,
Sniego iki kelių,
O sieloj buvo tuščia ir nyku.
Žinojau - tėviškės namuos
Manęs nelaukia niekas.
Praeidamas pro beržą,
Nesustojau.
Langai akli, 
Be šilumos ir be gyvybės
Žvelgė į mane.
Kaip visada užšalusi
Sena spyna įeit neleidžia.
Kai praveriu duris -
Prisiminimų plūsteli banga.
Jaučiu kaip ašaros
Akyse tvenkiasi -
Vienumoje aš verkti nebijau...
Į kambarį šviesa įsėlina
Ir inkščia, kaip inkšdavo
Iš džiaugsmo kalytė Mirta
Vaikystėje kadais.
Duris uždaręs išeinu į pūgą.
Jaučiu,  kaip vėjas atgaivina.
Ir iki kelių klimpdamas
Iš praeities
Į dabartį brendu.
O praeitis  -  gyva,
Jos neužpusto
Šėlstanti pūga.