Išėjo kaimai,
Iš vienkiemių medžiai išaugo.
Žmonės, čia gyvenę,
Po viena po du
Kalneliuos atgulė.
Tik vėjas lyg senas kaimietis,
Pasiramsčiuodamas laiko lazda,
Tuščiomis gatvėmis
Kartais praeina,
Užsukęs į tuščia kiemą,
Pro aklą langą
Į tuščią gryčią pažvelgia,
Ant seno slenksčio akmens
Prisėdęs parymo...
Galukaimy,
Kur senas kryžius stovėjo,
Maldą sukalba,
Ir palikęs mums
Išėjusių kaimų
Melancholišką ilgesį,
Nuskrieja laukais.
Išėjo žmonės, išėjo kaimai,
Iš vienkiemių medžiai išaugo...