Rasos laše
Sušvitus saulei,
Sutilpo žemė ir dangus,
Sutilpo visata visa.
Mažytėj tavo
Ašaroj sutilpo
Mūsų meilė ir viltis.
Tu neverkei, 
Tik ašaros riedėjo skruostais
Kai aš išeidamas paklausiau:
„Ar lauksi grįžtančio?“
Ne delnus, ne žemę,
O mano širdį, sielą degino
Sūrios tavo ašaros 
Ir aš jaučiau
Beribę tavo meilę
Ir tavo laukimo
Ilgesį jaučiau.
Išeidamas prisiekiau
Sau ir tau
Sugrįžti...