Danguje debesų
Slėpingos katakombos.
Benamis vėjas šlaistos
Vakarėjančiais laukais.
Aš ir šį vakarą
Jaučiu virpėjimą
Ir nerimą
Pavargusios širdies.
Kur skubam mes?
Kur aš skubu?
Juk laiko žingsniai
Jau nutolo
Ir lenktyniauti
Su benamiu vėju negali...
Bet kartais, kad suvoktum,
Vardan ko šioj žemėj gyveni,
Pravartu pajusti,
Kaip blaškos vėjas
Ir virpa pavargusi širdis....
O danguje debesų
Slėpingos katakombos
Ir paukštis vienišas,
Nardantis po jas,
Džiaugias  savo
Vienatve ir laisve.