Ten, kur upės
Savo vandenis
Plukdo į rytus,
Ten, kur saulė į Lietuvą
Padysnio atbrenda rūkais,
Stovi prie kelio bakūžė,
Iš kurios į gyvenimą
Aš išėjau.
Po tėviškę klajodamas vėjas
Gal prisimena kartais mane –
Prisimena, kaip bridom
Per šėlstančią pūgą,
Kaip ežero per audrą
Bandėm įveikti bangas...
Dabar jau kitas
Gyvenimo tarpsnis.
Jaunystė į brandą
Seniai iškeista,
Bet kartais apima noras
Sugrįžti ten,
Kur prie kelio stovi bakūžė,
Ir išėjus į pūgą
Susigrumti su vėju,
Ir ežero per audrą
Įveikti bangas,
Išgirsti, kaip upės,
Pasitikdamos saulę,
Rytais medituoja,
Ir pajusti,
Kaip žemė gimtoji –
Lyg motina
Paklydėlį sūnų –
Prisiminimų
Apgobia skraiste...