Kiekvienas
Turim savo
Laiko dykumą – 
Gyvenimą,
Kur  išminti takai,
Oazės išsibarstę,
Kur auga
Svajonių medžiai,
Jausmų šaltiniai trykšta.
Pavargę
Nuo klajonių,
Čia ieškom atgaivos.
Bet metams bėgant
Paskendę kasdienybės chaose,
Mes vis rečiau
Į išsvajotas
Ramybės
Oazes užklystam.
Ir vysta be svajonių medžiai,
Jausmų šaltiniai senka...
Ir einam mes
Per savo laiko dykumas – 
Ieškodami savęs...