Tušti lyg siela
Tėviškės namai.
Iš lango atminties
Seniai išnyko mano žvilgsnis.
Bejausmis stiklas žvelgia
Į saulėlydžius
Užgesusiom
Liūdnom akim.
Gyvenimas,
Pirmyn skubėjęs,
Suklupo prie slenksčio
Pražilusio akmens.
Dulkėtoj žemėj
Mano pėdsakų neliko.
Ir kelio į praeitį nėra.
Tik miškas ošia
Naktimis liūdnai.
Žemuogėm kvepia
Vasaros rytai.
O rudeniop jurginai
Geltonom saulėm šviečia
Po užgesusiais
Tėviškės namų langais.