Tą pavasario rytą,
Kai obelys
Soduos žydėjo,
Mūsų širdis,
Ne Dievo ranka -
O magiška ryto 
Šviesa sužiedavo.
Gegutė ilgokai kukavo,
Skaičiuodama mūsų meilei
Skirtus metus.
Lakštingalos ne nuo
Pienių vyno, nuo topolių
Kvapo apsvaigę
Meilės dainavo dainas.
Patekėjusi saulė, uždėjusi
Tau diademą rasų,
Išlydėjo mus meilės keliu.
Tą pavasario rytą,
Kai mūsų širdis
Magiška ryto šviesa 
Sužiedavo,
Mes buvom
Laimingi abu.