Suvokdamas,
Kad ateityje 
Ateities nėra,
Su liūdesiu
Išeinančias iliuzijas
Palydžiu.
Žinau, kiek šauktum,
Kiek viliotum,
Nebegrįš jos,
Bet širdyje
Meilės gyvastį
Jaučiu.
Ji šviečia
Lyg žiburėlis
Tamsoje...
Ir tau – lyg Orfėjas
Euridikei –
Meilės rašau
Eiles...

Parašysiu
Malonės prašymą
Dievams,
Kad leistų
Dar šalia tavęs pabūti.
Kad leistų
Pasidžiaugti
Tavo meile, švelnumu.
Kad leistų
Dar ilgai girdėti
Tavo juoką.
Kad leistų
Gyvenimo metus –
Lyg paskutinę
Duonos riekę –
Su tavim dalintis.

Keistas
Žodžių kapinynas –
Popieriaus skiautės,
Pilnos nebaigtų
Eilėraščių –
Vienumoje rašytų
Sielos laiškų.
Mesdamas
Juos į ugnį,
Jaučiu, kad dega
Ne popieriaus
Skiautės –
Dega mano
Meilės laiškai,
Rašyti tau...

Pavasarį giedant paukščiams,
Pasodinau liūdesio medį –
Savo likimo medį –
Beržą svyruoklį.
Jis augo, tvirtėjo.
Kas rudenį
Melancholiškai ošdamas,
Metė lapus.
Žiemą, pasipuošęs
Baltu šerkšnu,
Buvo liūdnas ir susimastęs.
Pavasarį pragysdavo
Paukščių balsais.
Vasarą kepinant saulei,
Liūdesio medžio
Paunksmėje aš mąsčiau
Apie savo gyvenimą,
Panašų į liūdesio
Medžio gyvenimą.
Mes abu nepalūžome,
Kai audros lenkė...
Mus abu liūdesys –
Lyg Don Kichotą Sanča Pansa –
Lydėjo ir lydi gyvenime...

Mano žvilgsnis skęsta
Tavo akių gelmėje.
Tavo delnai telpa
Mano delnuose.
Mano džiaugsmas susilieja
Su tavo džiaugsmu.
Tavo ašaros bučiuoja
Mano lūpas.
Kaip gerai, kad esi,
Kad mūsų širdys
Plaka vienu ritmu –
Meilės ritmu.
Tad suglauskime delnus,
Tad suglauskime širdis,
Ir žvilgsniuose
Vienas kito paskendę
Pajuskim,
Kaip džiaugiasi mintys,
Kalbėdamos
Meilės žodžius.

Laukimas
Lyg Sizifo
Akmens ridenimas.
Jauti kaip skauda
Įtemptus nervus,
Kaip lėtai
Slenka sekundės,
O valandos
Virsta amžinybe.  

Svajonių alchemija –
Širdis ieškanti meilės.
Maldos žodžiai –
Amžinybės iliuzija.
O aš, vakarui
Žarstant žvaigždžių
Žarijas, brendu
Į ežero gelmę.
Taip maga
Nuo kūno ir sielos
Pilką kasdienybės
Nuplauti rutiną,
Kad svajonės
Mano gyvenimo
Taptų panacėja...

Šį rytą
Gegutė kukavo.
Ilgai kukavo...
Skaičiavau,
Kiek ilgai
Gyvensiu.
O gal ne man
Kukavo?

Palikusi sakralines
Gyvenimo tiesas
Ir pilką kasdienybę,
Išskrido žydroji
Svajonių paukštė
Ir nesugrįžta atgalios.
Pilkoj gyvenimo
Rutinoj iliuzijos
Ir viltys lyg rūkas  
Papūtus vėjui
Išsisklaidė.
Bet aš ilgiuosi
Išskridusios
Žydrosios
Svajonių paukštės
Ir jos paliktu
Talismanu –
Žydrąja plunksna
Mintis į posmus
Užrašau...

Seniai
Nebuvo lietaus...
Purvina žemė.
Purvini medžiai.
Purvinos mintys.
Purvina siela.
Purvina kasdienybė...
Kai lis,
Lyg vaikystėje
Išbėgsiu į lietų,
Jausdamas
Dangišką palaimą
Ir troškimą
Augti, augti,
Stovėsiu, stovėsiu...
Gal išaugs sparnai? 

Žmogus
Didybė
Ne kūno
Prade.
Sieloje
Mūsų     
Pradžia
Ir amžinybė...

Užgęsta
Žvaigždės danguje.
Galaktikos išnyksta.
Iš gyvenimo
Išeina žmonės
Sutikti...
Prisiminimų
Šleifas pasąmonėj
Lyg kometos
Skrydis danguje
Išnyksta
Palengva...
Tik laikas
Nei pradžios,
Nei pabaigos
Neturi...

Žinau, neras užuovėjos
Klaidžiuose
Labirintuose būties
Nerimastinga mano siela.
Ir klaidžios ji
Lyg pasmerktoji,
Ramybę mano drumsdama.
Likimas lyg pajacas
Juoksis iš manęs
Ir siūlys už grašius
Netikrus jausmus.
Išdavystės įskaudinta
Širdis lyg vėjo
Genama vilnis
Krūtinėje blaškysis.
Ir eisiu aš lyg neregys,
Ieškodamas tyrų jausmų
Ir meilės pirmapradės,
Kai žvilgsnis
Mylimo žmogaus
Lyg žaibas perskrodžia,
Kai žodis myliu skamba
Lyg dangaus varpai.

Nuodėminga Pano šypsena
Šypsojos debesys
Saulėlydžio danguje.
Nuodėmingas
Moters žvilgsnis
Žvelgė į mane.
Aš jaučiau jos
Nuodėmingą aistrą,
Išsiveržusią lyg Etna
Saulėlydžio laike.
O kažkur jau šėlo   
Iš pavydo pabalus pilnatis
Ir šlaistėsi po žemę
Vieniša naktis...
Užgeso Pano šypsena
Danguje.
Nutilo jo fleitos
Muzikos garsai.
Tik moters, mylinčios mane,
Ir mano laimingas juokas
Skambėjo
Vienišos nakties laike...

Romantiška
Pavasario naktis.
Už lango
Lyg dervišas
Meldžias pilnatis.
O aš kuždu žodžius:
Užmik mieloji,
Užmiki šiąnakt
Ant mano rankų.
Ir aš į miegančią
Tave žvelgsiu,
Bijodamas
Paliest lyg šventąją.
Lyg angelas
Dangaus vartus,
Per naktį
Saugosiu tavo sapnus
Ir lauksiu akimirkos,
Kai tekant saulei
Nubudusi akis atmerksi.
Ir aš lengvu
Lyg pūkas bučiniu
Pasveikinsiu tave...

Liūdnai nusišypsojo
Vienišas vakaras
Ir užrakinęs
Dangaus vartus
Raktažolės žiedu,
Nuėjo nakties keliu.
Kodėl taip greitai
Pralekia laikas?
Paklausiau
Prieblandoje savęs.
Ir bus man liūdna,
Kai išgirsiu atsakymą:
Ne laikas pralekia.
Praeinam mes...

Ne Delfų orakulo –
Savo žodžiais
Su tavimi kalbuosi.
Ne pitijų transe –
Mano mintyse
Ilgesio ir meilės pilni
Gimsta žodžiai.
Ne žynys ir ne pranašas,
O mirtingasis
Aš tavo kelyje esu.
Kartais chaosas
Siaučia jausmuose,
Kartais mintys
Lyg harpijos
Viesulu skrieja...
Bet šį saulėtą rytą
Žodžiais myliu, ilgiuosi
Į tave aš kreipiuosi
Ir lyg pavasario saulę
Dovanoju jausmus.

Kur eini?
Klausiu šešėlio,
O gal savęs...
Seku tavo pėdomis,
Išgirstu atsakymą.
Ar nebijai eiti tamsoje?
Tamsa mano namai.
Tik kai šviesa užgęsta,
Jaučiuosi nematomas.
Ir tu, nejausdamas
Mano buvimo, jautiesi
Vienišas.          
O kur tu eini?
Užgesus paskutiniam žibintui
Išnykdamas tamsoje
Paklausė šešėlis.
Kur aš einu?
Žengdamas į akliną tamsą
Paklausiau savęs.
Nežinau... atsakiau 
Sau ir šešėliui...