Viduržiemio naktis ilga
Ir nemiga lyg šmėkla,
Pakibusi virš mano
Atmerktų akių.
Girdžiu už lango
Vėjas kaukia pūga, 
Viduržiemio pūga,
O kai akis užmerkiu,
Prisimenu tave 
Ir tavo juoką
Skardenantį trumpiausiom
Vasaros naktim.
Prisimenu, kokie laimingi
Buvom mes, kaip lijo
Liepžiedžių medaus lietus.
Svaigi ta buvo meilės vasara
Ir lyg akimirka trumpa.
Dabar žiema ir nemiga,
Lyg šmėkla pakibusi 
Virš mano atmerktų akių,
Bet mintimis aš vis
Į mūsų meilės vasarą grįžtu.
Grįžtu, kur tu buvai, kur lijo
 Liepžiedžių medaus lietus.