Ne laikrodžiai,

O širdys

Skaičiuoja

Mūsų laiką.

Neturi laikas

Veido.

Neturi veido

Ir mirtis. 

Kai susitinka

Du beveidžiai –

Laikas ir mirtis – 

Gyvybės siūlas

Nutrūksta

Lyg styga.

Beveidis laikas,

Bet žingsniai laiko,

Mus artina

Prie amžinybės.

Ten mirtis beveidė

Nuo pat gimimo

Mūsų laukia.

Pilka prieblanda.

Banalios mintys.

Troškulys,

Malšinamas vandeniu

Ar bučiniu...

Nebylus laukimas.

Širdies pasiutpolkė... 

Nerimas, pulso ritmu

Siunčiantis žinią,

Perauga

Į širdies skausmą.

Lyg įtempta styga

Skamba

Laukiantis laikas.

Apkabink mane – 

Pasidalinkim

Laukimo nerimą

Lyg paskutinę

Duonos riekę...

Horizonte – 

Medis, vėjo supamas,

Lietaus lašas,

Į žemę krentantis,

Šaltinis, iš žemės

Gelmių trykštantis – 

Prozaiškas

Gyvenimo epizodas.

Dienos, tekančios

Lyg upės.

Metai, pralekiantys vėju.

Visa tai prozaiškai baigsis – 

Kaip ir prasidėjo.

Mes neprisimenam

Pirmo vėjo gūsio,

Negirdėsim

Ir paskutinio sudie.

Taip minoriškai vėjas

Šiandieną siaučia – 

Toks prozaiškas

Gyvenimo epizodas.

Ne ašaros – lietaus lašai

Veidu bėga.

Gyvenimas dar tęsiasi,

Dar matau 

Horizinte medį

Ir jaučiu lietų.

Dar trokštu atsigerti

Gaivaus vandens

Iš šaltinio,

Trykštančio

Iš žemės gelmių.

Dar širdis

Trokšta meilės.

Nors šypsosi likimas

Ironiška Pano šypsena,

Nors nuoskaudos

Lyg debesys audros

Širdyje tvenkias,

Dažniau šypsokimės

Ir liūdesys išsisklaidys

Kaip debesys

Papūtus vėjui išsisklaido.

Ir šypsena sutikto žmogaus

Už auksą bus brangesnė.

Pamirškim nuoskaudas,

Sutikim artimą

Su meile.

Išeinančiam  

Laimingo kelio 

Palinkėkim.

Išmokime branginti

Kiekvieną dieną,

Branginkime gyvenimą

Mums skirtą.

Kuo aš buvau

Ir kuo esu gyvenime – 

Svajokliu, filosofu,

Lyriku ar ciniku...

O gal buvau ir būsiu

Tik mylinčiu

Žmogum,

Ir meilė žmogui,

Gimtai žemei

Man buvo

Ir bus gyvenime

Didžiausia

Siekiamybė...

Šią naktį vėjas

Beržų klavišais

Mėnesienos

Sonatą grojo,

O pilnatis choralus

Mums giedojo.

Ir ėjom mes

Per baltą

Sniego lygumą

Ieškodami

Nukritusių

Viduržiemio žvaigždžių.

Ir svaigom

Nuo romantiškos

Viduržiemio

Nakties

Ir meilės...

Vėjas pusto

Ne sniegą, ne smėlį – 

Pusto sudegusio

Laiko pelenus...

Gal išbarstyti juos

Ant tikėjimo žiedų,

Ant vilties pumpurų,

Kad kiekviena 

Gyvenimo diena

Žydėtų vilties

Tikėjimo ir meilės

Žiedais? 

Kiekvienas turim

Savo dykumą – gyvenimą,

Kur išminti takai,

Oazės išsibarstę, 

Kur auga mūsų

Svajonių medžiai,

Jausmų šaltiniai

Gaivūs trykšta...

Pavargę nuo klajonių,

Oazėse mes ieškom

Atgaivos...

Bet metams bėgant

Svajonių vysta medžiai,

Jausmų šaltiniai

Senka palengva...

Ir einam mes

Lyg piligrimai

Per savo laiko

Dykumas

Ieškodami savęs...

Kiekvienas sau mes 

Esam Dievas ir kūrėjas.

O į sielą vartus atvėrę,

Įžengiame į asketiškos

Vienatvės ir vitališkos

Tylos pasaulį.

Tik tyloje gali girdėti

Savo sielos balsą.

Tik tyloje širdis

Stipriau iš meilės plaka.

Tik tyloje likimo

Žingsnius išgirsti.

Tyla man panaši

Į dievišką

Tyrų jausmų 

Pasaulį...

Kas mes prieš laiką?

Tik dulkės,

Vėjo pustomos.

Tik snaigės žemės,

Tirpstančios delnuos.

Kas mes prieš laiką?  

Atsakymo nėra. 

Kiekvienas savo

Laiko slinktį

Jaučiam...

Ne smėlio laikrodis – 

Širdis skaičiuoja

Mums skirtą laiką.

O kai širdis sustoja,

Nutrūkusi

Gyvenimo styga

Liūdnai suskamba

Artimųjų širdyse...

Kas mes prieš laiką?

Tik žmonės,

Gyvenantys

Savo laike...

Tavo akys – 

Vidurnakčio

Žvaigždės.

Tavo šypsena – 

Ryto aušra.

Tavo plaukuose

Pavasaris žaidžia.

Tavo rankos

Ryto barsto rasas.

Ir eini išdidi

Tu per žemę.

Moki džiaugtis,

Mylėti ir laukti.

Ir moki atleisti...

Tu esi ne šventoji,

Ne deivė. 

Tu moteris

Mano esi mylima.

Pažvelkim į pasaulį

Plačiai

Atmerktomis

Akimis.

Tegul pakinta

Egzistencinė

Gyvenimo prasmė

Ir laiko sąvoka.

Ieškokime

Prasmės

Ne šlovėje,

O meilėje.

Mylėkim žmogų, 

Tik jo negarbinkim

Lyg Dievo.

Pažvelkim į pasaulį

Plačiai

Atmerktom akimis.

Aplinkui

Tiek šviesos

Ir meilės...

Nuo prarasto rojaus laiko,

Nuo Ievos ir Adomo

Nuodėmingos meilės akto

Didžioji meilė

Žemėje gyvena.

Vadinam meile

Keistą jaudulį širdyje,

Pirmą bučinį ir aistrą, 

Tik MEILĘ Didžiąją 

Surast gyvenime sunku. 

Bet kai į širdį lyg cunamis

Didžiosios meilės

Plūsteli banga,

Ramybę sieloje

Ir kūne prarandi...

Laikui keičiantis,

Keičiasi ir meilės cenzas – 

Išmokstame mylėti

Ir atleisti.

Ir tik likimo pateptiesiems

Didžiąją meilę 

Gyvenime patirti lemta...

Jau greit saulėtekio šviesa

Lyg rojaus paukštė

Virš žemės nuplazdens.

Užleisdamos daungaus teatro

Sceną saulei,

Šviesos artėjimą 

Pasveikins žvaigždės.

Šviesa, šviesa... 

Jos artėjimą

Pasveikinsim ir mes.

Paskui išeisime gyventi,

Kol vakarop, kai

Žaros danguje liepsnos,

Saulėlydžio taku 

Sugrįšim į namus.

Vienus ten pasitiks

Jaukumas, šiluma ir meilė,

Kitus- tik vienuma

Ir tuštuma

Ar skaudi vienatvė dviese...

Smaragdinis dangus

Jau šviečia rytuose

Ir aušra lyg plaštakė

Plazdendama

Meldžiasi saulei.

Gerai, kad angelu

Manęs nevadinai,

Nes būtų netikslumas

Toks nūnai...

Kai aš lyg Odisėjas

Po klajonių sugrįžau,

Tavo akys

Vylingai-lyg maži

Kipšiukai žaidė.

Įveikęs nerimą,

Aš priglaudžiau

Švelniai tave...

Gerai, kad nebuvau

Tau angelu,

Nes mefistofeliškos

Aistros sujungė

Mus nakčia.

Kai ledonešis pavasarį

Ižu atplukdys,

Kai sugrįžęs vyturėlis

Virš laukų skardens,

Aš sugrįšiu ten,

Kur gimtinė

Laukia dar manęs...

Man trūksta tėviškės

Laukų gaivumo

Ošimo miško

Ir žmonių išėjusių,

Bet gyvų mano atmintyje.

Aš prisimenu

Jų veidus ir akis.

Prisimenu tėvų

Švelnumą rankų

Ir pamokančius žodžius.

Kai pavasaris

Ledonešiu atplauks

Aš sugrįšiu ten kur mano

Protėviai gyveno...

Virš mano

Tėviškės laukų

Gandrai ratus

Vėl suka.

Praskrenda

Virš bažnyčių

Ir nutupia

Ant ąžuolo

Vidur laukų.

Gandrai ratus

Vėl suka.

Jų skrydis – 

Pranašas rudens.

Juodai baltą

Ilgesį palikę,

Per Baltramiejų

Gandrai  išskris.

Išskris ir vasara

Su jais...

Kai grįžtanti

Šviesa

Į tavo langą

Kalėdų rytą

Pasibels,

Atverk ne langą – 

Sielą

Gimimui

Dievo

Ir šviesos

Grįžimui...