Moters rankos –
Lotoso žiedas.
Moters lūpos –
Lotoso žiedas.
Moters krūtys –
Lotoso žiedas.
Moters širdis –
Okeano gelmė.
Moters meilė –
Beribis dangus.
Tavo meilė –
Mano gyvenimas...
Nemigo naktis,
Nuplagijavusi
Malevičiaus kvadratą,
Juodą dangų
Lange įrėmino.
Žvelgdamas į tamsą
Jaučiau, kaip laiko
Slinktį skaičiuoja
Kreivi Salvadoro
Dali laikrodžiai.
Nerimas,
Lyg Muno šauksmas
Skverbėsi
Į mano sielą...
O tolumoje
Virš horizonto
Tekėjo Vilko
Nakties pilnatis.
Baltam žydėjime
Ištirpo sodai.
Gintarinis nektaras
Lašėjo iš žiedų.
Ir svaigom mes
Žydėjimo pūgoje,
(O gal jausmuose ?)
Pasiklydę,
Jaunystės valsą
Šokdami...
Užgeso mistinis
Žydėjimas.
Vėl žalia, žalia
Ir nuojauta brandos...
Tik vis dar maga
Sodams žydint
Sušokti
Jaunystės valsą
Žiedlapių pūgoje...
Mes buvome
Ir esame
Meilės žemės vaikai.
Tavo laiką
Nuplovė lietus,
Mano laiką
Išdegino saulė.
Tu buvai žemė –
Aš buvau dangus.
Mūsų rankos
Ir širdys
Brandino
Meilės grūdą.
Ne lietūs lijo –
Mes verkėme
Iš džiaugsmo,
Jausdami vienas kito
Gravitacinę trauką...
Mes buvome,
Esame ir būsime
Meilės žemės vaikai.
Seniai nerašiau
Tau meilės laiškų.
Vis nerasdavau
Žodžių...
Mintis vėjas
Išblaškė...
Siaučiant žiedlapių
Pūgai
Rašau tau...
Pažiūrėk,
Kiek daug tau
Skirtų
Meilės žodžių
Atneša vėjas –
Tikra jausmų
Pūga.
Aš lauksiu tavęs
Ten, kur keturi
Susitinka vėjai,
Kur keturi
Subėga keliai,
Kur per pilnatį
Šešėliai
Lyg moterys
Susibėgę
Kuždasi –
Dalinasi paslaptimis.
Paskui visi
Išsiskirsto kas sau...
Keliai nubėga
Ieškoti tęsinio,
Vėjai nuošia laukais,
Šešėliai išnyksta
Užslinkus debesiui.
Tik aš lieku laukti tavęs...
Nežinau, kuriuo
Ateisi keliu
Ar atūši audra,
Ar per pilnatį
Sidabro nukrisi rasa.
Tik aš lieku vėjų pagairėj
Meile, laukti tavęs.
Buvo pavasaris.
Žydėjo sodai,
Kvepėjo ievos pabariuos,
Alyvom dienos alsavo...
Dabar vėlyvas ruduo.
Nei žydėjimo,
Nei rojaus obuolių...
Tik vėjas
Lyg senas valkata
Po tuščią sodą bastos...
Ir kodėl tu manęs
Nesugundei
Tą gegužio vakarą,
Kai žydėjo sodai,
Kai po langais
Kvepėjo alyvos?
Galėjom būti laimingi...
Buvo pavasaris.
Dabar – ruduo...
Ne vasara –
Gyvenimas praėjo...
Metafizinė
Laiko sąvoka.
Gyvenimas,
Telpantis
Į pelenų saują,
Virš Letos
Upės išbarstytas.
Atgimimas –
Naivi iliuzija.
Šį rytą
Dar patekėjo
Saulė –
Būk pasveikintas,
Mano
Gyvenime...
Mėnesienos taku
Mūsų mintys
Iš sapnų painaus
Labirinto išėjo.
Žalioje žolėje
Liko brydė,
Nakties palikta.
Kai nubusi, išeiki
Aušros pasitikti
Ir sielą nuplauki
Sidabro rasa.
Nesimelski
Aušrinei. Ji –
Bejausmė žvaigždė.
O į dangų
Iškėlus rankas
Ištarki žodžius
Aš laiminga
Esu...
Rodos
Tik vakar
Kvepėjo alyvos,
Vasarvidis
Liepų
Lijo medum,
O šiandien
Jau rausta
Šermukšniai,
Gandrai
Mankština
Sparnus.
Rudenėja...
Ir žodis tapo kūnu.
Ir kūnas nepakluso žodžiui.
Aukodami save meilei,
Gėrėm ne vyną, – aistrą.
Dievo sūnus,
Atėjęs mūsų išpirkti,
Turėjo gyventi, mylėti,
O ne aukotis
Už nuodėminguosius...
Ir mūsų kūnai
Nepaklūsta žodžiams –
Mintys eretiškos ir erotiškos
Išbalansuoja gyvenimus
Ir atgaila tampa atgaiva.
Nusidėję laukiame išganymo,
Nes Dievo sūnus,
Turėjęs gyventi,
Paaukojęs save,
Atpirko mūsų nuodėmes.
Keliai ir klystkeliai,
Vieškeliai ir šunkeliai.
Vienais ir kitais
Eina žmonės
Ir šunys kartais prabėga
Arba per lietų ir sniegą
Vedasi žmones.
Kiekvienas kelias,
Kaip žmogaus gyvenimas,
Turi pradžią ir pabaigą.
Tik eidami mes
Vis ieškome tęsinio.
Kartais randame,
Kartais pasiklystame
Gyvenime ir jausmuose.
Čia nėra nei žemėlapių,
Nei navigacijų –
Tik nuojauta,
Kuri lyg būrėja
Kartais ima
Ir nepasako tiesos...
Arba per lietų ir sniegą
Vedasi žmones.
Skrido gervės.
Skrido į rudenio tylą.
Skrido vėjo
Žirgus pasikinkę.
O į žemę
Krito ir krito
Jų šauksmo pritvinkę
Rudeniniai lietūs.
Skrido gervės.
Skrido į rudenio tylą.
O už lango
Tamsoje
Rudenio lietūs
Šopeną
Grojo...
Balta
Viduržiemio tyla
Ir Žeimenos
Tyli šnekta,
Ištirpstanti
Lyg snaigė.
O aš įbridęs
Į baltą tylą
Klausausi
Žeimenos
Šnektos.
Ir ta graži
Aukštaitiška
Šnekta
Lyg priesakas
Gyvenimui
Su motinos
Mums duotas
Pienu...
Pasodinau
Iliuzijų medį.
Laisčiau vilties
Vandeniu.
Laukiau žydėjimo.
Laukiau pirmo
Subrendusio
Vaisiaus.
Ne metai –
Gyvenimas
Praėjo.
O iliuzijų medis
Taip ir
Nesubrandino
Dieviškojo
Tikėjimo
Vaisiaus...
Aš prijaukinau tave.
Tu prijaukinai mane.
Mes abu
Lyg Mažasis
Princas ir Lapė
Iš Egziuperi
Svajonių
Planetos,
Kur žydi
Amžinosios
Meilės rožė,
Prijaukinti meilės.
Girdi, kaip garsiai
Laiko žingsniai aidi?
Sustokim akimirkai –
Neskubėkim gyventi...
Mes atėjom iš laiko,
Kai Kūčių diena
Virš kaimų ir vienkiemių
Pirčių dūmai draikėsi,
Kai vakare pirkios,
Lyg Betliejus - šienu kvepėjo,
Kai prie kūčių stalo
Šventą kalėdaitį
Tėvo rankos dalino,
Kai lyg stebuklo
Laukėm dovanos - riešutų saujos
Iš netoliese ošiančio miško.
Dabar, ištuštėjusių kaimų
Ir vienkiemių pirkiose,
Tik šventieji paveikslus palikę
Ir vėlės išėjusių sugrįžę
Prie tuščio kūčių stalo
Už mus gyvuosius meldžiasi.
Ištuštėjusių kaimų ir vienkiemių
Eklektiškas laikas baigiasi.
Tik vienas kitas žiburėlis
Iki vėlumos kūčių vakarą šviečia.
Likę išėjusius prisimena,
Išėję už likusius meldžiasi...
Puslapis 3 iš 33