Gyvenimas šešėliais
Jau išeina.
Nelieka pėdsakų
Praeinančiam laike.
Kiekvieną kartą
Laikas nuo mūsų
Sąskaitos nurašo
Ne dolerius, ne eurus,
O metus...
Gyvenimas šešėliais
Jau išeina.
Nėra jausmų audrų,
Nėra svajonių.
Tik banali tiesa.
Kiekvieną kartą
Vis mažiau
Kreditų lieka
Banko sąskaitoj,
Kurią vadiname
Gyvenimu...
Akimirkos
Akimirkos...
Akimirkom
Matuojamas
Gyvenimas.
Akimirkos – svajonės,
Gimstančios
Tam, kad mirtų.
Akimirkos
Akimirkos...
Akimirkom
Virsta gyvenimai,
Gyvenimai
Virsta akimirkom.
Akimirka – riba,
Tarp būties
Ir nebūties.
Akimirkos -
Laiko spiralė
Nešanti mus
Į amžinybę.
Sterilus pasaulis,
Sterilūs žodžiai,
Sterilios mintys,
Sterilus gyvenimas.
Tik jausmai
Nuodėmingi
Sujaukia
Sterilaus
Pasaulio
Beprasmybę...
Neturiu
Net vaškinių
Ikaro sparnų,
Kad galėčiau pakilti
Ir skristi...
Neskrisčiau
Kaip svajoklis
Ikaras į saulę,
Bet pakilti
Virš pilkos
Kasdienybės
Nors vaškiniais
Norėčiau
Ikaro sparnais,
Kurių ,deja,
Neturiu...
Išeidamas į kelią,
Pasiimsiu laukų ramybę,
Miško tylų ošimą.
Dar pasiimsiu
Lyjantį lietų
Ir viduržiemio
Baltą šerkšną...
Kur eisiu?
Dar nežinau...
Mes visą gyvenimą
Einame nuo žmogaus
Prie žmogaus.
Vienus sutinkame,
Kitus palydime.
Ko ieškome?
Gal savęs...
Seniai rankose
Nelaikiau rožančiaus.
Maldų nekalbėjau.
Neprašiau lemties
Mielaširdingumo.
Gyvendamas
Svajonių žemėje,
Rytais girdėjau
Kaip liesdamos
Voratinklių rožinius,
Meldžiasi aušros.
Jaučiau kaip sielą
Užlieja dangiška
Palaima,
Kaip ištirpsta riba
Tarp gyvenimo
Ir amžinybės.
Gyvenime
Kažkam buvau
Brangus.
Kažkas mane
Mylėjo.
Ir nekentė
Kažkas.
Kažkas manęs
Ieškojo.
Kažkas mane
Pamiršt
Norėjo kuo greičiau.
Bet kai į nebūtį
Išeisiu,
Gailės manęs
Tie, kurie mylėjo
Ir tie, kur nekentė
Manęs...
Girdėjau maldą
Angelo sapne,
Girdėjau jo tariamus
Šventus žodžius.
Prisiminiau,
Kaip meldės motina
Prieš miegą vakarais.
Dabar rožančius jos
Lyg relikvija šventa
Kabo seno namo kertėje.
Sugrįžęs į tuščius
Tėvų namus,
Tyloj girdžiu
Iš praeities atklystančius
Motinos maldų žodžius,
Kuriuos šiąnakt
Man dovanojo
Angelas sapne.
Už lango jau
Kitas pasaulis.
Ten vaikšto lietūs,
Sniegas ir žmonės.
O čia gyvena
Baugšti tyla,
Kurią saugau
Nuo pasaulio nuodėmių
Ir pagundų.
Tyla - tai viskas,
Kas liko iš mano
Vaikystės pasaulio,
Kai nuo tylos
Spengdavo ausyse,
Kai dangus
Buvo beribis,
Kai gyvenimas buvo
Beribis lyg dangus.
Aš jau išmokau
Kalbėtis tyloje
Ir tylos klausytis,
Ir jausti tyloje vienatvės
Makabrišką artėjimą.
Skaudu pajust vienatvę
Žmonių apsuptyje.
Skaudu pajusti
Kaip ryto veidrodiniai
Vandenys nuplukdo
Per naktį
Neišmylėtą meilę.
Skaudu matyti
Kaip vienatvė
Makabriškai šypsosi
Iš siurrealistinio
Rūkų pasaulio,
Iš mano gyvenimo.
Tuščiuos tėvų namuos
Miręs laikrodis
Lyg šventas paveikslas,
Lyg šventa relikvija kabo.
Išeidamas paleisiu laikrodį,
Tegul skaičiuoja
Tuščiuose tėvų namuose
Gyvenantį beprasmį laiką.
Kai vėl čia sugrįšiu,
Aš jau žinosiu
Tikrąją laiko kainą.
Tik eidamas
Prie Būties altoriaus
Suvoki, kad tau
Skirtas laikas
Neturi kainos.
Jo kaina –
Tavo gyvenimas.
Žmogaus gyvenimas
Tai laiko skaitoma
Būties knyga.
Raidės - tai mūsų dienos,
Naktys, rytai ir vakarai.
Kiekvienas žodis -
Tai savaitė.
Kiekvienas sakinys -
Tai mūsų mėnesiai.
Kiekvienas puslapis -
Tai mūsų metai.
Ir verčia laiko rankos
Tuos puslapius.
Ir skaito po raidę
Žodį, sakinį
Gyvenimų istorijas
Kol vieną dieną paskutinį
Puslapį užverčia,
Kuriame tik žodžiai
„Memento more“
Įrašyti...
Prieš naktį
Pasimelst norėjau
Tik maldos žodžių neradau.
Ir prieš užmigdamas
Nakties tyloj girdėjau,
Kaip skrido
Angelas mirties.
Jis lyg šikšnosparnis
Be garso skrodė tamsą.
Jaučiau kaip stingsta
Kraujas, bėgantis į širdį.
Nebuvo baimės,
Tik prieš akis,
Lyg senas kino filmas,
Gyvenimas prabėgo.
Spalvų nebuvo,
Tik juoda-balta
Ir pustonių gama plati.
Praskrido angelas mirties.
Palikęs man dar laiko
Kažkur kitur jis
Šią naktį nusileido.
Sapnai pavagia
Mano gyvenimą.
Vilties nelieka,
Ji ištirpsta ryto aušroje.
Nubudęs bandau prisiminti
Susapnuotą pasaulį.
Išgirstu kaip tyloje
Mefistofelio juoku
Kvatojasi vėjas...
Negi aš sapne lyg Faustas
Jam pardaviau
Savo sielą?
O mano miegantis angelas,
Neapsaugojęs manęs
Nuo išdavystės,
Beribio laiko pasaulyje
Verkia žvaigždžių ašaromis.
Ir krenta sidabrinės
Angelo ašaros į mano
Nesapnuotus sapnus.
Palikę šventyklas
Ir sielas žmonių pagoniški
Protėvių mūsų dievai
Iškeliavo amžinybės keliu.
Tik vėjas klajoja
Tarp sienų šventyklų tuščių.
Užgeso šventoji ugnis
Ir maldos nutilo seniai.
Ir sielose tuščia...
Tik kartais ateiname
Mes pasimelsti
Prie savo altorių,
Prie šventų aukurų.
Ir meldžiamės saulei,
Ir ąžuolui kalbam maldas.
Ir jaučiam kaip sielose
Meilė atgyja,
Kaip žemėn sugrįžta
Pagoniški protėvių
Mūsų Dievai.
Dievai puotauja
Pavasario žemėj.
Mėnulio sidabrinės upės
Teka mano kūnu.
Jaučiu šaltą sidabrinę
Laiko tėkmę.
Norėčiau būti uola
Galinčia sustabdyti
Sidabrinę laiko upę.
Bet dievai lieja
Pavasario vyną
Iš sidabrinės
Pilnaties taurės
Ir aš bejėgis prieš laiko
Sidabrinės upės bėgsmą.
Atleisk man už tą
Silpnumą.
Norėdamas
Nuplauti kaltę,
Aš išplauksiu sidabrine
Laiko upe į ateitį
Kur mes
Dar susitiksime.
Jaučiu, kaip seni
Veidrodžiai
Sugeria mano mintis,
Kaip nakties angelai,
O gal drugeliai,
Skrenda į mano
Eilėraščių šviesą
Ir sudega nebaigtų
Minčių ugnyje.
Vietoj jų padedu
Daugtaškius
Ir parašau datą,
Kad nakties angelai
Surastų kelią
Į nebaigtą eilėraštį,
Į mano pasaulį.
Puslapis 18 iš 33