Apokalipsės nuojauta
Diurerio graviūrų
Žirgais
Virš mūsų
Laiko šuoliuoja.
Į kasdienybės
Purvą įminta
Rožė
Iš Mažojo
Princo planetos
Jau meldžiasi mirčiai.
O kaip norėčiau,
Kad rožė žydėtų,
Kad gyvenimas tęstųsi,
Kad mirties žirgai
Įkinkyti į arklą
Ne mirtį sėtų,
O duoną...

Geltona, žalia,
Juoda, balta.
Rudens ekstazės
Akvarelė.
 Lietaus metaforom
Išmargintam
Lange nutapyta.
Dangaus piemens -
Vėjo
Genami lapai
Rudens ekstazės laike
Geltoną valsą šoka.
Minoriškai liūdna
Ir gražu...

Gimdami
Mes gauname
Bilietą
Į vieną pusę..
Ten kur nėra
Nei pradžios
Nei pabaigos.
Tik kosmoso
Dulkės virsta
Žvaigždėmis,
Kurios gimsta
Ir miršta
Lyg žmonės.

Kai sieloje
Tuščia,
Jaučiuosi
Elgeta,
Prašančiu
Išmaldos
Iš gyvenimo.
Kai myliu -
Dalinu save
Tiems,
Kuriuos
Myliu.

Pavasario dangumi
Sidabriniai debesys plaukia.
O širdyje rudens
Nostalgija gyva.
Ir diena kiekviena
Aukso vertę įgauna,
Nors mažėjimą
Skaudžiai jauti.
Net už auksą
Jų nupirkti
Daugiau negali.
Ir meluoja tie,
Kurie sako,
Kad išeinančio
Laiko nejaučia.
Pavasario dangumi
Sidabriniai debesys plaukia.
Vėjas, lyg katinas pelę,
Gena pernykščius lapus...
O gal mūsų metus?

Vidurnaktį,
Kai bažnyčių varpai
Su žvaigždėmis
Amžinybės
Kalba maldas,
Langai tylėdami
Žvelgia į tamsą,
Kur vienišos moterys,
Lyg deivės,
Po žvaigždėta
Dangaus arka,
Ne krintančias
Svajonių žvaigždes,
O sudužusios
Laimės šukes
Kantriai renka.

Jau vėlu.
Naktis dangaus
Vartus uždarė.
Tik žvaigždės
Markstosi lyg moterys
Nubudintos
Švelnaus prisilietimo.
Ryte aušra dangaus
Atvers vartus
Ir mes išeisime
Iš juodo
Nakties narvo.
Išeisime, girdėdami,
Kaip ryto celėse
Skamba
Prasmės pilna
Dangaus malda.

Pernakt
Vėl lijo,
Lašėjo Laikas
Ašarom beržų,
Keliavo mintys
Nemigos keliu,
Lietaus sonatą
Vėjas grojo
Klavišais beržų.
Pernakt
Vėl lijo, lijo, lijo...
O gal tik sapnavau...
Ir ne lietaus sonatą
Grojo vėjas,
O meilės muzika
Skambėjo širdyse.
Pernakt
Vėl lijo, lijo, lijo...

Likimo rankose -
Danajų dovanos.
Kiekvienas gaunam jas.
Akimirka –
Ir dabartis
Į praeitį išeina.
Ištartas žodis
Nesugrįžta atgalios.
Kas diena vis sunkiau
Į ateitį pro rožinius
Svajonių akinius
Žiūrėti,
Kai suvoki,
Kad praeitis negrįžta,
Kad gyveni dabar ir čia,
O ateitis - Danajų dovanos
Likimo rankose.
Ir džiaugtis reikia
Ne vizija,
O ta akimirka,
Kurioje gyveni...

Anapus tylos - dievai.
Žvaigždynai - dievų namai.
Ir bandome mes
Į žvaigždėta dangų
Nakties žvelgdami
Lyg orakulai
Savo likimą išburti.
Ir ieškom atsakymo
Į amžina klausimą:
„Kur tas Dangus,
Kuriame sielos mūsų
Ras savo namus?“
Anapus tylos - dievai.
Žvaigždynai - dievų namai.
Lyg šumerų dantiraščio
Žodžiai išbarstyti
Beribėj erdvėj
Vilties švyturiais
 Mūsų sielom kelią
Į Dangų parodo.
Anapus tylos – dievai,
Žvaigždynai - dievų namai.

Inkvizitoriaus rūbą
Vilkinti naktis
Laiko įkalinus
Mano sapnus.
Nelaukiu angelo,
Laukiu žmogaus,
Kuris pasibelstų
Į mano siela ir širdį
Meilės ir vilties
Paukščiu.
Kad vilties šviesa
Nušviestų
Mano kelią
Iš tamsos
Į šviesa...

Aistra,
Lyg Prometėjo
Atnešta ugnis,
Lyg šėlstanti audra.
Jauti palaimą skęsdamas
Glamonių jūroj,
Svaigsti nuo bučinių
Gaivališko tornado
Ir nebijai sudegti
Prometėjiškoj
Aistros ugny.
O pilnatis,
Lyg žilagalvis krivis,
Meilės nakties
Ramybę saugo,
Kurią tik mylinčių
Prometėjiškos aistros
Atodūsiai sutrikdo.

Viduržiemio naktį
Žydintį sodą,
Meilės ir aistros šėlsmą
 Pavasario
Siautulingam laike sapnavau.
Ir tave  - pavasario nuotaką
Per žydinčia žemę
Ant rankų  nešiau.
Meilės ir aistros
Susapnuota akimirka
Buvo svaigi.
 Baltas valsas
Žiedlapių siautulinga
Pūga mus užbūrė.
Nubudęs iš sapno
Girdėjau kaip švilpavo
Viduržiemio vėjas už lango
Ir šėlstančia
Jausmų pūgą
Širdyje jaučiau...

Klausausi tavo išpažinties.
Žodžiai skaudūs
Lyg rimbo kirtis.
Jaučiu tavo skausmą,
Visa savo esybe jaučiu.
Tavo atverta širdis -
Lyg Pandoros skrynia.
Juodos mintys
Lyg juodi angelai
Iš tavęs į mane skrenda.
Sugerdamas tavo skausmą,
Atveriu kelią
Meilei ir vilčiai.
Baltas angelas
Į tave skrenda.
Atverk jam kelią
Į savo širdį.
Gyvenki
Viltimi ir meile.
Išpažintis baigiasi.
Žodžiai iš mano širdies
Keliauja į dangų...

Kai dienos pilkos
Apniukę,
Kai nuovargis
Slegia pečius,
Kai kūnas
Lyg švinas sunkus -
Mylimų akių žvilgsnis,
Lyg saulė sušvitęs,
Sugrąžina jėgas
Ir jausmus.
Gyvenimo džiaugsmą
Pajutę
Į mylimus
Pakelkim akis.
Ir žvelkim su meile
Į tuos kuriuos
Mylim,
Kurie myli mus...

Naktis.
Baltas angelas
Žvaigždžių girliandomis
Puošia mūsų sapnus.
Šviesus lyg angelo
Skrydis sapnas.
Susapnuotas
Kūną ir sielą užpildantis
Artumo jausmas.
Švinta.
Laikrodis lyg budelis
Nukerpa sapno
Bambagyslę.
Baltas angelas,
Palikęs žvaigždėmis
Karūnuotus sapnus,
Išskrenda.
Nubudęs aš dar jaučiu
Susapnuota
Tavo artumą...

Apkabinsiu tave
Aš lyg dangų,
Lyg visatą beribę,
Kur galaktikos
Šoka lyg laumės,
Pasipuošę
Girliandom žvaigždžių.
Gravitaciją, laiką įveikus,
Mūsų meilė
Gyvens amžinai.
Net ir saulei
Danguje užgesus,
 Mūsų sielos
Žvaigždėmis
Paukščių Tako
Galaktikoj švies...
Apkabinsiu tave
Aš lyg dangų
Ir gyvensiu tavyje
Lyg danguj...

Ant mano lūpų
Ilsisi tavo bučinys.
Ant mano rankų
Guli tavo švelnumas.
Mano širdis plaka
Tavo širdies ritmu.
Neskubėk išgerti
Meilės šaltinio.
Kai jo neliks -
Nebus bučinio
Lūpas vilgančio,
Nebus rankų
Rieškučiomis
Švelnumą semiančių.
Sutrikus
Širdies ritmui -
Skaudės sielas.