Ugnis šildo
Ir degina,
Ugnis suteikia
Viltį gyventi
Ir pasmerkia
Mirčiai...
Kai būna šalta,
Kai ugnis nešildo,
Sušilti sielos
Ir kūno
Aš ateinu
Į mylimos
Moters laiką.
Kai sudegsiu,
Mano atmintį
Pelenais išbarstys
Ir bėgančios upės,
Ir ošiantys miškai
Kartos mano
Vardą...

Žvaigždė  vakarė
Lyg meilės deivė Venera
Virš horizonto šviečia.
Jos laikas  - amžinybė.
Ir vienišumas jos lemtis.
Šalta šviesa žvaigždės
Lyg deivė Venera
Į žeme  žvelgia.
O kosmoso vėjai,
Orakulo žodžiais prabilę,
Meilės žvaigždę Venerą
Sūpuoja ūkų pataluos.
O žemėje mylinčios širdys
Lyg dieviškos taurės
Prisipildo meilės šviesos.
Ir vienišą žvaigždę
Pasirenka kelrode
Meilės žvaigžde...

Talžo žemę
Lietus.
Vienišas lapas,
Lyg paklydusi
Siela,
Skrenda
Į tamsą.
Lietumi ir vėju
Rudens vakaras
Beldžiasi
Į mano
Ir tavo
Laiką.
Atverkime
Širdis meilei.

Dabar mes esame čia
O galėjom nebūti.
Dabar kvėpuojam
Vienas kito artumu.
Taip gera prisiliesti
Prie išsvajotos meilės,
Priglusti vienam prie kito
Kūnu ir dvasia.
Dabar mes esame
Svajonių žemėj.
Čia bręsta žemiško
Meilės rojaus obuoliai
Ir mes vienas kitą gundome
Žvilgsniais ir žodžiais.
O kaltas bus žaltys
Ir rojaus obuoliai...
Dabar mes esame čia.
O galėjome prasilenkti...

Aš nežinau,
Kur ves nuves mane
Būties takai.
Ar kelią iš laiko
Labirinto padės
Surast lemties gija.
Bet džiaugiuosi
Tavo meile -
Dovana dievų.
O kai rytuose
Gracingos aušros
Nusimeta rūkų vualį,
Kai aš jaučiu
Artumą tavo,
Mano jausmai
Akimirkų svaigių
Žiedais pražįsta...

Juodoji
Mantija nakties
Žvaigždėmis nusagstyta.
Žiburėlis
Tolimas vilties
Anapus likimo
Upės šviečia.
Sužvarbęs
Ilgai ieškosiu
Tamsoje brastos,
Kad upę perbridęs,
Prie tavo mylinčios
Širdies sušilčiau.
Tik lauk manęs
Ir aš ateisiu...
Jei nerasiu brastos
Likimo ledinę upę
Perplaukęs,
Į tavo širdį
Meile pasibelsiu.

Naktis vėl audžia sutemas.
Pilki šešėliai klaidžioja
Tuščia gatve.
Aš meile tau
Šiąnakt prisieksiu.
Tik išklausyk mane.
Ir mano žodžiai
Ramybe, jaukumu
Paslaptimi ir meile
Užpildys tavo sielą.
Kai suvirpės
Tavo širdis
Nuo mano
Meilės žodžių
Ir jausmų,
Be baimės plauki
Meilės jūra.
Tave vienintele
Mylėjau ir myliu
Ir tau vienintelei
Tariu žodžius:
„Vardan tavęs
Aš gyvenu...“

Nelinkiu tau meilės -
Ji pati ateis.
Ji ateis audra.
Ji lietum išlis.
Ji snaige nukris.
Ji žvaigžde sušvis.
Ir pajusi tu
Džiaugsmą širdyje,
Meilės židinio ugnis
Tavyje liepsnos.
Jei tave išduos
Mylimas žmogus,
Bus sunku, koktu,
Bet tikėki meile tu,
Ji lyg Feniksas
Atgims tavo
Širdyje...

Ežero bangos
Paliktame pėdsake
Sustingo paskutinis
Vėjo gūsis.
Vakaras,
Išeidamas
Į naktį,
Liūdnai atsiduso.
Lyg Donžuanas
Ironiškai šypsojosi
Mėnulis.
Idiliška
Pavasario naktis
Alsavo meile.

Kai nubusi -
Atsigerk
Iš mano
Jausmų
Šaltinio.
Ir tyri,
Lyg Lino
Verdenės
Šaltinio
Vanduo,
Naktį gimusio
Eilėraščio
Žodžiai
Atgaivins
Tavo sielą.

Tą vakarą, kai prieblanda
Į širdį skverbėsi jausmų žvarba,
 Aš neverkiau.
Tik lietūs lijo ir bėgo
Skruostais ašarom lietaus.
Ne mano liūdnus
Atodūsius girdėjai tu -
Tai vėjas ošė už langų.
Žinau, tą naktį tau skaudėjo,
Kai aš trumpam išėjęs,
Užtrukau,
Kai tamsoje
Isteriškai vienatvė blaškės.
Lietus nuplovė pėdsakus,
Išblaškė vėjas
Negimusias mintis.
Bet aš nušluostyt ašarų
Nuo tavo mylinčių
Akių grįžtu.
Nusišypsok - ne man,
Gyvenimui ir mūsų  meilei,
Kurią tu lyg vaidilutė
Šventą ugnį saugai.

Vakaras lieja
Pilkas akvareles.
Pilki medžiai.
Pilki šešėliai.
Pilki žmonių
Veidai...
Tik žiburys
Tavo lange
Pilką vakaro
Akvarelę
Nuspalvina
Meilės šviesa.

Kai mano lūpos
Palies tavo lūpas,
Tu ir vėl nusijuoksi smagiai.
O šelmiškas žvilgsnis
Tavo akyse pražys
Kalnų edelveiso žiedais.
Ir tu lyg tas žiedas,
Kuklus ir viliojantis,-
Norėčiau paliesti tave.
Bet gundanti
Šypsena tavo
Lyg nematoma siena
Sustabdo mane.
Neužtenka drąsos
Į viršukalne
Meilės įkopus
Išsvajotąjį žiedą
Nuskinti...

Linksmai gagendamos
Dangum praskrido žąsys.
Rytuos ištirpo
Karavanas jų.
Per naktį ledokšniais
Pravirkę gluosniai
Laukė saulės
Spindulių pirmų.
Skubėjo paukščiai
Atsigert sulos beržų.
Pavasario rytas
Į žemę
Su saulės spinduliu pirmu
Nužengęs,
Į širdis beldėsi
Žmonių...

Klausausi Sirvėtos
Melodijos vingrios.
Vandens šnarėjimas
Lyg amžina malda.
O danguje girdėti
Žąsų išskrendančių
Gagenimas tylus -
Rūkais išbarstę
Mano ilgesį
Išskrenda jos.
Trapus sidabras
Pirmo šerkšno
Ištirpsta
Saulės spinduliuos.
Ir verkia ašarom rasų
Šalnų pakąstos
Gėlės rudeninės.
Ruduo
Romantiškai žavus
Ir liūdnas iki skausmo
Keliauja mano
Tėviškės žeme...

Vakaras.
Žiogai smaginasi
Vaikystės
Pievoje...
Virš miško
Gęsta saulėlydis.
Viskas
Kaip buvo,
Tik mano
Brydė,
Palikta
Vaikystės
Pievoje,
Neprisimena
Mano pėdų...

Pilkų vakaro šešėlių
Procesija
Į dangų išeina.
Kapų tyloj skaitau
Paminkluos
Iškaltus vardus,
Gimimo
Ir mirties datas.
Pažįstami veidai
Iš nebūties
Akimirkai sugrįžta.
Net šaltukas perbėga,
Kai prisiminimų
Plūsteli banga...
Viršūnėj eglės
Paukštis klykteli.
Vakaro pilkoj tyloj
Veidai išnyksta,
Bet lieka atmintyje
Iškalti brangių
Žmonių vardai
Ir datos...

Žvakių šviesa
Vilties
Žvaigždėmis
Vėlinių naktį
Kapinių
Kalneliuos
Sušvito...
O pasąmonėje
Ilgesys
Prisiminimų
Kalbėjo
Rožinį...