Šiąnakt 
Sapnavau tėvą.
Jis ėjo su dalgiu
Ant peties
Per rasotą
Rytmečio pievą.
Tėvas ėjo nuėjo,
Nespėjau paklausti 
Kaip gyvena.
Liko brydė 
Rasotoj pievoj
Ir nerimas 
Mano sieloj
Virš kapinių sklaidėsi.
Rytmečio rūkas,
Kryžiai lyg vaiduokliai,
Išėję į rytmečio žemę,
Meldėsi tekančiai saulei.
Ant tėvo kapo degė
Mano uždegta žvakė.

Į miglą
Nueinantis laikas,
Pavargusių medžių daina,
Lietus lyg elgeta meldžias
Ir išmaldos prašo mane.
Atversiu ir langus,
Ir širdį, lai siaučia
Audra manyje,
O laikas į miglą nueina
Išnyksta, negrįžta
Atgal niekados
Ir meldžiamės mintyse
Tam nykstančiam laikui
Ir klausomės
Pavargusių
Medžių dainų.

Kas liks
Iš to kas 
Buvo čia,
Kai mes
Išeisim?
Beribis laikas,
Žvaigždėmis 
Pražydęs dangus
Ir į ledą 
Sušalusi 
Atmintis...

Mano metai 
Keliauja į dangų, 
Ten kur, tėve, tu 
Jau seniai gyveni.
Nepasakęs „sudie“ – išėjai
Tu žvaigždėtu keliu,
Gyvenimas bėgo nubėgo,
Lyg tavo
Romansai dainuoti
Ilgais vakarais.
Tavo dalgis
Pakraigėj rūdija,
Tavo žodžiai paklydę
Keliauja 
Tarp dangaus
Ir tarp žemės,
Gal nukrinta žvaigžde, 
Tik aš negirdžiu
Per rūką ir miglą.
Mano metai,
Pasipuošę baltu sidabru
Keliauja į dangų...

Aš vis dar ieškau
Žemėje tavęs.
Nors tu
Esi šalia,
Aš vis bandau
Tave lyg žemę
Pažadėtąją atrast.
Kiekvieną dieną
Vis giliau į tavo
Pažinimo gelmę
Aš brendu.
Tave pažindamas,
Tave mylėdamas,
Tave atrasdamas
Aš vis dar ieškau
Žemėje tavęs.

Iš liūdesio
Miršta medžiai,
Iš liūdesio
Miršta paukščiai,
Iš liūdesio
Vysta gėlės,
Iš liūdesio
Miršta žmonės.
Atverk savo širdį
Mano meilei,
Aš  ateisiu, 
Nešdamas 
Dievų rankomis 
Supintą
Jausmų vėrinį,
Kad gyvendami meilėje
Mes pamirštume
Liūdesį...

Rudens naktis
Žvaigždėmis lyja.
Tiek daug tų 
Krintančių žvaigždžių.
O aš rankas ištiesęs
Bandau sugauti
Vieną jų, 
Kad ankstų rytą
Lyg diademą
Atneščiau šviesulį
Dangaus
Tau dovanų.

Ieškosiu tavęs
Ten kur  pateka
Saulė.
Ieškosiu tavęs
Ten kur  debesys
Brenda į jūrą.
Ieškosiu tavęs
Ten kur  lietūs
Žemę ilgesio
Ašarom laisto.
Ieškosiu tavęs
Ten kur  žvaigždės
Naktimis šviečia.
Ieškodamas tavęs
Lyg piligrimas
Eisiu po pasaulį.
Tik tu lauk manęs...

Šią naktį tave
Aš sapnavau.
Buvai lyg angelas
Šviesi , tyra.
Ne angelo sparnus
Sapne liečiau,
Liečiau tave
Ir mano sapnas
Buvo toks šviesus
Ir meilės pilnas
Lyg žvaigždžių dangus.
Girdėjau kaip į langą
Lyg šauklys
Lyg pranašas
Ryto vėjas beldės,
O tavo rankos
Apkabinusios 
Mane sapne
Ryto dangų
Ir saulę apkabino.
Šią naktį tave
Aš sapnavau
Tave liečiau
Tave mylėjau...

Šį vakarą
Norėčiau ateiti
Į tavo sapną,
Į tavo laiką,
Bet jau ruduo,
Gervės išskrenda
Ir kelias 
Toks tolimas,
Nežinau
Ar suspėsiu...

Sudėliosiu 
Tavo vardą
Aš iš tūkstančio
Žvaigždžių,
Jos per naktį
Keliaudamos dangum
Mūsų meilę apdainuos.
Nenustebk
Ankstyvą rytą
Radus meilės laišką,
Parašytą 
Ant pražydusių gėlių.
Tai dangus
Tuos žodžius 
Sudėliojo iš rasų.
Tik nubusk,
Nepramiegok,
Kol dar saulė nenutrynė
Meilės žodžių 
Nuo žiedų.

Tavo akyse
Nuskendusį dangų
Mačiau.
Tavo akyse
Nuskendusias žvaigždes
Mačiau.
Tavo akyse
Nuskendusius pasaulius
Mačiau.
Tavo akių gelmėje 
Gyveno
Mano meilė.

Palaiminki
Mane išeinantį
Ir lauk sugrįžtančio.
Aš sugrįšiu,
Kai nusimes dangus
Vualį rūko,
Kai nuodėmes 
Atleis dievai.
Ne Ariadnės siūlas,
O tavo meilė
Mane iš labirinto 
Nuodėmių išves
Ir aš grįšiu
Savy įveikęs
Nuodėmingą Minotaurą,
Grįšiu mylėdamas tave.

Vėjas,
Nešantis žinią,
Lyg pašto balandis
Skrenda.
Delnuose išryškėja
Likimo ženklai.
(O gal meilės ?)
Tos keistos linijos
Mano ir tavo
Gyvenimus
Sujungia meilei.

Sugrįžusi žiema
Tau baltus rašo laiškus
Ir krinta šiandiena
Baltos snaigės
Lyg mano žodžiai švelnūs
Tau skirti,
O baltos snaigės
Krenta , krenta,
Bučiuoja tavo lūpas ir akis,
Eini, šypsaisi,
Nejausdama viduržiemio 
Lengvos žvarbos
Tik lengvas
Snaigių baltas bučinys
Paliečia širdį...

Rasos laše
Sušvitus saulei,
Sutilpo žemė ir dangus,
Sutilpo visata visa.
Mažytėj tavo
Ašaroj sutilpo
Mūsų meilė ir viltis.
Tu neverkei, 
Tik ašaros riedėjo skruostais
Kai aš išeidamas paklausiau:
„Ar lauksi grįžtančio?“
Ne delnus, ne žemę,
O mano širdį, sielą degino
Sūrios tavo ašaros 
Ir aš jaučiau
Beribę tavo meilę
Ir tavo laukimo
Ilgesį jaučiau.
Išeidamas prisiekiau
Sau ir tau
Sugrįžti...

Tu paimki 
Mane iš dangaus,
Ten kur žvaigždės
Dar šviečia be baimės,
Kur nerasi
Kito žmogaus,
Kurį pamilti galėtum.
Tik ištieski
Į dangų rankas
Ir aš į tavo
Delnus švelnius
Gal žvaigžde,
Gal lietum,
Gal rasa,
Gal sniegu
Įkrisiu.
Tu paimki 
Mane iš dangaus,
Ir paslėpki 
Širdyje giliai,
Kad nei žvilgsnis
Nei žodis
Pikto žmogaus 
Mūsų meilės
Sužeist negalėtų.

Kodėl taip liūdna?
Gal kad ruduo,
Gal kad medžiai
Stovi vieniši,
Gal kad rūkas
Už lango
Lyg elgeta,
Gal kad tu,
Išėjusi su vasara,
Kažkur 
Užtrukai...